Paskaičius „Transmetropolitaną“ kyla įvairios mintys ir viena iš jų – kas yra žmogus? Kokia jo prasmė, gyvenimo tikslas? Turbūt būtent smegenys suteikė mums nemažą fantazijos pasaulį, kuriame turime neaprėpiamas galimybes ir todėl nerandame konkretaus atsakymo. Bet visgi kažkas yra, juk dabar mes visi panašūs: mintys, išvaizda, elgesys sunkiai gali būti pavadinti vienetiniais.
Mes esame konservatoriškų pažiūrių. Kiek laiko mes kartojame tuos pačius veiksmus, sprendimus ir tai galima įžvelgti kasdieniame pasaulyje: šukuojamės, valgom, geriam, miegam ir taip toliau. Vieni sakytų, kad tai yra fiziniai apribojimai, bet ar tik nebus taip, kad būtent mes save apsiribojame prisirišdami prie savo kūno. Nesiekiu brėžti dvasingumo-materializmo problematikos, tiesiog turiu omenyje, kad savo kūną mes laikome konstanta, kuri visąlaik tokia pat: susišukavus, pavalgius, atsigėrus, pamiegojus… Tai yra lyg suvokimo rėmas, kuriuo naudodamiesi mes apibrėžiame kas yra gerai, o kas blogai, kas sveika, o kas nesveika.
Būtent ši konstanta ir yra užuomazga to, kas yra tiesa, o kas melas (mūsų akimis). Ir tai nėra blogai, mes įgauname pagrindą po kojomis gyventi…
shookees
